BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie laiką

Aš pirmąkart gavau laiko pagalvoti, ir pamažu, lėtai, aš pradedu galvoti.
Ar tas gyvenimas yra tikrai tas, kokį aš iš tiesų norėčiau gyventi.
Ar, pasirinkdama tai, neatsisakyčiau ko nors geresnio, ko nors labiau mano, ko nors gyvesnio.
Kad man vienai nebūtų blogai, kad nuomotuose butuose man nebūtų blogai, vaikščioti po saulėtą Vilnių su gėlėmis rankose man nebūtų blogai. Man nebuvo blogai.

Tu negali pažadėti man mano gyvenimo, todėl aš duodu tau visą pasaulio laiką, nes jis man nepriklauso ir niekas manyje nepriklauso nuo to.
Ir niekas nėra taip svarbu, kad negalėčiau tiesiog išvažiuoti.

Rodyk draugams

Mūsų dienos

Šilta ir saulėta, ir šviesu, labai šviesu, kol galime kalbėtis. Ir koks nenusakomai didelis yra poreikis kalbėtis - apie smulkius, kasdienius dalykus, apie ūkį ir bites, apie ką gaminsim ryt pietums ir apie susirink savo plaukus iš kriauklės, ir apie užsirašiau į kursus nuo birželio, ir parodyk tas naujas basutes.
Kaip būtų tuščia neturėti kam papasakoti tų visų paprastų dalykų, iš kurių susideda mūsų dienos - tos dienos - jose juk nieko ypatingo-

pabundi - lyja arba nelyja, šviečia saulė, dažniausiai spėji papusryčiauti, kartais sugenda plaukų džiovintuvas
nuspaudžia batas, bet spėji į autobusą
juokies su kolegom, nori išeiti iš darbo
skrolini feisbuką, kažkas vakarienei ir ką čia išgėrus nestipraus, okei, padaryk man longailendą

Tavo daryti longailendai patys skauniausi

Rodyk draugams

Another circus

Dalykai, kuriuos darysiu gyvenime:

1. gausiu puikų pažymį iš bankų teisės ir paprašysiu dėstytojos rekomendacijos;
2. parašysiu labai gerą magistro darbą ir jį puikiai apsiginsiu;
3. pradėsiu dirbti banke geroje pozicijoje;
4. nusipirksiu naują automobilį;
5. pradėsiu mokytis groti būgnais;
6. dažniau gaminsiu;
7. lankysiu kulinarijos kursus;
8. būsiu blond blond blondinė;
9. studijuosiu bent po vieną dalyką Courseroj iš bendrojo išsilavinimo ir teisės;
10. labai rimtai pagalvosiu apie antrą magistrą užsienyje;
11. dažniau eisiu į teatrą;
12. išsinuomosiu šviesų ir gražų vieno kambario butą centre;
13. vaikščiosiu su aukštakulniais bent vieną kartą per savaitę;
14. žinosiu, kad visada viską galima pakeisti į gera.

I didn’t loose my mind, I just left to join another circus.

Rodyk draugams

Apie gyvenimo vyrus

Kai manęs paklausei, ar jis yra tas vyras, aš nežinojau, ką atsakyti, nes nežinau, ar kas nors gali būti tas vyras.

/Aš kadais šventai tikėjau meile, aš buvau tikėjimo kvailys/

Kadais labai skaudėdavo tokias dienas, tokius pokalbius, tokius pavasarius. Dabar nebeskauda. Norėčiau jausti ką nors. Norėčiau norėti jausti.

Norėčiau viską mesti, darbą,  viską pakeisti, rinktis spalvotas indiškas lempas namams, gyventi su kažkuo, auginti vaikus, vestis juos į parką, leisti vakarus su knyga ir vasaras leisti prie ežero.

Ir dėl to aš lygiai tokia pati kaip milijardai moterų, nesiskiriu nuo jų nė per nago juodymą, ir, jeigu ieškai to, gali pasirinkti bet kurią jų. Jos labai stengsis tavęs nenuvilti, jos visos galvos, ką dar gali padaryt dėl tavęs, ir galvos, kad galbūt
jos nori per daug

Ko tu iš manęs nori?

Rodyk draugams

Septynis ilgus metus

Aš vis prisimenu tave, vis blyksteli prisiminimuose be jokio jausmo, be minties - mažyčiai flashai,
kaip pasakojai apie ankstesnę savo moterį - ji visuomet šukuodavosi plaukus prieš eidama miegoti,
ir aš, vakarais šukuodamasi plaukus, vis prisimenu tą moterį, tą jauną merginą, kuri manęs labai liūdnai nemėgo, nes buvome iš skirtingų pasaulių, iš skirtingų visatų
iš to pačio blokinių daugiabučių rajono
kuriame tave ir palikau, ir niekada neišėjai iš jo

Aš vis prisimenu ką nors be jokio jausmo, be minties - mažyčiai flashai: skardis Mindaugo gatvėje, alus iš skardinių; mokyklos stadionas; nebūk tokia įsitempusi; sapnuoju, kaip su Amžiną atilsį prosenele einame siūtis suknelių kažkur prie senojo Panevėžio Klevo.
Nebėra prosenelės, nebėra senojo Klevo, ir niekur nebėra tokių suknelių - iš žalio tvido, šiltų, čiut po keliais.
Nebėra nieko, iš kur aš atėjau.
Visada yra kur sugrįžti

Sėdžiu lėktuvuose ir suprantu, kaip velniškai baisu, kad visada yra kur sugrįžti - iš visų kelių, iš visų rankų, septynis ilgus metus sugrįžti į tą patį rajoną, rakinti duris tuo pačiu raktu, atsidaryti tas pačias duris. Užsidaryti tas pačias duris. Užsikloti antklode.
Visos babaisos čia jau pažįstamos, čia jau niekas manęs nebegąsdina, tik
tik kiek baisu, kad būsiu čia per ilgai
ilgiau, nei norėtųsi, trumpiau,
nei baigsis mano meilė
kuri tiek laiko laukė rankų, kurios paglostys,
kuri turbūt visąlaik lauks rankų, kurios paglostys
visuomet baikščiai susigūžusi kaip kampe užspiesta lapė, kuriai šalta šalta šalta

ir aš nežinau, kokia jėga liepė tau palikt mano salą
turbūt tai nemirtingų dievų valia šaukė tave į kelią
ir todėl aš stoviu viena tarp smilčių ir žiūriu, kaip kyla burės
neužteko man sulaikyti tave jėgų
bet išplauk, ir man būsi pražuvęs
*

*R. Radzevičiaus tekstas, dainuoja Smilgevičiūtė ir Skylė

Rodyk draugams

Apie pavasarius

Visuomet labai bijodavau pavasario. Pavasariais man būdavo blogai, labai blogai, labai juoda, labai baisu. Tik pernykštis jau buvo lengvesnis, o šis mane įkvepia. Gal tie baisieji pavasariai išaugami taip, kaip išaugama baimė nusirengti prieš kitas akis?

Nebegaliu rašyti. Niekaip nebegaliu rašyti. Kai noriu įsimylėt, kai galvoju apie rytą su tavimi, visuomet mintyse turiu paragrafą rizikų valdymas. Strategijos, taktikos, savivertė ir planai dėlioja mano gyvenimą visiškai išbraukdami iš jo poeziją.
Nes nėra nieko nesuvaldomo. Nes nėra nieko itin reikšmingo. Nes viskas yra pakeičiama ir viskas yra pakenčiama.
Ir aš nebesu išsiilgusi meilės.

Ir aš nebesu išsiilgusi meilės - pasakiau turbūt pirmąkart gyvenime.

Rodyk draugams

Sudie sudie darkart sudie

Vieną sekmadienį žiūriu į šalia sėdintį vyrą, jis toks gražus, jis taip įtraukiančiai kalba man, ir suprantu, tada aš visiškai suprantu, kad negaliu tavęs palikti vieno tą sekmadienį, ir tada mes važiuojam
važiuojam važiuojam per tamsius miškus ir siaurus kelius, skendinčius rūke, ir tada
tada aš suprantu, kad jau viskas, dabar aš jau tikrai įklimpau čia
ir viskas kitaip nei ankstesniais kartais - jei nebūsim kartu, nė vienas mūsų nemirs nei iš bado, nei iš liūdesio
liūdesio liūdesio liūdesio
ir naktį prisiglaudžiu prie šiltos tavo nugaros, nes ne, niekur aš neisiu

ir neinu gerti arbatos su senom gyvenimo meilėm, na, kas iš viso to, kas iš tų akių, kurios galėjo kalbėti man švelnumą kažkada - bet nekalbėjo
ir taip daug turim už nugaros, ką prarasti - aš ir gyvenimo meilės

norėčiau prie zakso kada paduoti jų moterims puokštę gėlių - labai laimingai, labai nuoširdžiai, labai sudie

kasnakt žiauriau aš išeinu sudie
ir visa tai kas buvo pasakyta
išliks tačiau ne žodžiai ir ne tie
kuriais meldžiausi keikiausi kas rytą*

atradusi tave, aš atradau tiek laisvės, tiek švelnumo, tiek stiprybės, meilės savy.
kur viską padėti?

*Aidas Marčėnas, Tylus sudie

Rodyk draugams

Šilkais

- Kodėl taip spoksai?
- Aš grožiuosi.

Aš kolekcionuoju komplimentus.

- Tu esi monolitas.

Tai buvo pirmoji, stipriausia kada nors man pasakyta frazė. Buvo 2005ieji, gėrėm Dainavą mieste P., prie upės, velniškai šalta ir snieguota žiema. Tai buvo E., susižavėjęs - kuo? manimi? - mano eilėraščiais, mano aksominiais juodais sijonais. Manimi.

- Tavęs negalia nemėgti,

sakė man O. O. tada nebuvo teisi, bet tai nesvarbu.
Kontekstas yra svarbu.

- Nepažįstu kito tokio eilėraščio kaip tu,

sakė P.
Aš irgi nepažįstu. Tačiau dažnai galvoju, kad tos moterys - tos moterys! - jos tokios gražios ir trapios, ir stiprios, ir įdomios, jos yra Indija ir jos yra Paryžius, ir jų nugaros dailios, ir jų plaukai tokie - tokie kitokie!, o aš

o aš sėdžiu čia ir taipinu vis kokį nors tekstą, ir aš tokia nepasidažius,  ir mano švarkas toks pilkas, ir visą dieną galvoju apie pinigus - ak -

parsivežk mane namo

Rodyk draugams

Apie darbą

Vieną dieną galvoji, kad viskas, baigei su ofisais ir nė matyti jų nebenori, ir svaigsti apie nuosavą kepyklėlę, kur, apsivilkusi melsvus marškinius, į dailias dėžutes pakuotum pyragaičius (ak, tos nuovargio fantazijos!), o kitą dieną sėdi paskaitoje pas banko X teisininkę ir drebi iš laimės ir iš žinių stygiaus ir iš visiško apsiseilėjusio susižavėjimo ašnoriudirbtitauprašauprašauprašau.

Grįžtu namo visa excited, ir sakai man - jei po dešimties metų nebūsi tokia pati kieta moteris, reiškia - tu nesi tu.

Ir aš tokia dėkinga tau, ir noriu būti ta kieta moteris.
Ir kurį sekmadienį iškepti tau skaniausių pyragėlių. Po darbų.

Rodyk draugams

Crime scene

Bijau mūsų pokalbių, bet kažkaip šalia tavęs pasidaro ramu.
O šį savaitgalį aš verkiu ir verkiu. Verkiu kine žiūrėdama filmą apie madą. Taip užsikūkčioju, kad neriu iš salės pasirodžius pirmiems titrams, dar neužsidegus šviesai.
Verkiu pabudusi naktį, nes taip šalta ir liūdna, o tu miegi, ir, jei turėčiau didelį piktą šunį, būčiau išėjusi pasivaikščioti. Tiesiog.
Verkiu vakare, uždavusi tau šimtus klausimų ir pasakiusi šimtą savo atsakymų, nes sekmadienis, nes pilnatis, nes turėjome dirbti, nes nenoriu dirbti, tiesiog nebežinau, ar man patinka ofisai ir jų dienos šviesos lempos, kavos aparatai ir vienodi puodeliai, nes nenoriu savo namų, nes noriu mūsų namų, nes nežinau, ko tu nori.

Aš pati dabar žiūriu į save kaip į crime scene. Ką man daryti su šituo visu mess? Kaip man save susirinkti, jei reikės, ir kur man save padėti?

Palaikyk dar čiut mano ranką, ok?

Rodyk draugams