BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie paskutinę cigaretę

Rytoj bus aštunta diena, kai nerūkau.
Rūkiau devynerius ilgus metus. Dešimt metų? Mėtinį slimą Mistralį, tada, kai nebūdavo pinigų, Westą ir kartais Bondą, tada ilgi metai Winston Silver, tada Marlboro White Mint, šioms išnykus -Ice Blue. Aštuoni pakeliai savaitei, neįsivaizdavau savęs be nervingo rūkymo balkone, atokvėpio rūkymo prie biuro, padrąsinančios cigaretės prieš įžengiant į barą, don’t-dream-it’s-over cigaretės prisėdus naktį ant bortelio.
Aš ne tik mečiau rūkyti. Aš išmečiau visus senus konspektus, užrašų knygeles, tekstų sketch’us, meilės laiškus, nemeilės laiškus; viską, išskyrus mažą krūvelę pieštuku pribraukytų lapų.
Atidaviau septynis maišus drabužių, batų, papuošalų. Jie netilpo į mano automobilio bagažinę.
Išsikraustau iš namų, kuriuose gyvenau septynerius ilgus metus, ir nebeturiu tų ilgų juodų plaukų, besiplaikčiusių vėjyje.

Ir vakar
vakar taip norėjau parūkyt. Nes kas aš esu, kas aš likau? O kas, jei?
Kažkurią dieną krūptelėjau pagalvojusi, pirmąkart pagalvojusi, kad viskas čia viskas gali būti visam gyvenimui. Dar niekada man nereikėjo operuoti tokiomis sąvokomis, kurias sunku suprasti. Kas yra visas gyvenimas?
Užklupus tokiems klausimams, mąstau, ką galiu prarasti. Ir visuomet atsakymas tas pats - pasirinkus bet kurį variantą iš visų, prarandi galimybes pasirinkti visus likusius.

Kartais dar pagalvoju apie tave kaip apie vienintelį likusį inkarą mano buvusio gyvenimo, norėčiau pamatyti tave, pakalbėti apie buvusias vasaras, pakalbėti apie vaikus, kuriuos turėsime su savo vyrais ir žmonom, noriu, kad pasakytum man, kad aš užaugau, kad aš gera ir graži moteris dabar,
turbūt  tik tu dar prisimeni mane kaip septyniolikmetę, rašančią eilėraščius ir kliedinčią Vilniumi,
turbūt tu suprastum, kad nebegaliu net paliesti tavo rankos, taip teisingai mes jau gyvenam, ir aš dabar - blondinė, rimta moteris, žinai, vairuoju baltą džipą,
ir kas galėjo pagalvot.
Ar tu galėjai pagalvot?

Dabar jau suprantu, kad visas tas kelias tolyn visuomet bus labiau mano vienos kelionė, nesvarbu, su kuo šalia ar pas ką.
Dabar jau tai suprantu ir tai, kiek nuoskaudų aš turiu, nuoskaudų ir nepasitikėjimo savim ir tavim, ir kaip aš vis bandau atrasti tą kitą, gražų ir aiškų gyvenimą, ir kaip man vis tenka nusileisti ant žemės.
Aš turėjau baltus sparnus, ir dabar, tokia ak rimta moteris, sėdžiu biure ir galvoju, It’s not much I’m asking for.

Ir jau visuomet į žmones, kurie nepažinojo tos septyniolikmetės Vilniumi kliedinčios mergaitės, kuriems neskambinau girta iš Woo, - jie nematė mano sparnų!  - jau visada žiūrėsiu į juos atsargiai.
Aš ilgiuosi praeities. Ji nebuvo graži.

give me sugar, give me something sweet
I spent a lifetime feeling incomplete

Rodyk draugams