BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šilkais

- Kodėl taip spoksai?
- Aš grožiuosi.

Aš kolekcionuoju komplimentus.

- Tu esi monolitas.

Tai buvo pirmoji, stipriausia kada nors man pasakyta frazė. Buvo 2005ieji, gėrėm Dainavą mieste P., prie upės, velniškai šalta ir snieguota žiema. Tai buvo E., susižavėjęs - kuo? manimi? - mano eilėraščiais, mano aksominiais juodais sijonais. Manimi.

- Tavęs negalia nemėgti,

sakė man O. O. tada nebuvo teisi, bet tai nesvarbu.
Kontekstas yra svarbu.

- Nepažįstu kito tokio eilėraščio kaip tu,

sakė P.
Aš irgi nepažįstu. Tačiau dažnai galvoju, kad tos moterys - tos moterys! - jos tokios gražios ir trapios, ir stiprios, ir įdomios, jos yra Indija ir jos yra Paryžius, ir jų nugaros dailios, ir jų plaukai tokie - tokie kitokie!, o aš

o aš sėdžiu čia ir taipinu vis kokį nors tekstą, ir aš tokia nepasidažius,  ir mano švarkas toks pilkas, ir visą dieną galvoju apie pinigus - ak -

parsivežk mane namo

Rodyk draugams

Apie darbą

Vieną dieną galvoji, kad viskas, baigei su ofisais ir nė matyti jų nebenori, ir svaigsti apie nuosavą kepyklėlę, kur, apsivilkusi melsvus marškinius, į dailias dėžutes pakuotum pyragaičius (ak, tos nuovargio fantazijos!), o kitą dieną sėdi paskaitoje pas banko X teisininkę ir drebi iš laimės ir iš žinių stygiaus ir iš visiško apsiseilėjusio susižavėjimo ašnoriudirbtitauprašauprašauprašau.

Grįžtu namo visa excited, ir sakai man - jei po dešimties metų nebūsi tokia pati kieta moteris, reiškia - tu nesi tu.

Ir aš tokia dėkinga tau, ir noriu būti ta kieta moteris.
Ir kurį sekmadienį iškepti tau skaniausių pyragėlių. Po darbų.

Rodyk draugams

Crime scene

Bijau mūsų pokalbių, bet kažkaip šalia tavęs pasidaro ramu.
O šį savaitgalį aš verkiu ir verkiu. Verkiu kine žiūrėdama filmą apie madą. Taip užsikūkčioju, kad neriu iš salės pasirodžius pirmiems titrams, dar neužsidegus šviesai.
Verkiu pabudusi naktį, nes taip šalta ir liūdna, o tu miegi, ir, jei turėčiau didelį piktą šunį, būčiau išėjusi pasivaikščioti. Tiesiog.
Verkiu vakare, uždavusi tau šimtus klausimų ir pasakiusi šimtą savo atsakymų, nes sekmadienis, nes pilnatis, nes turėjome dirbti, nes nenoriu dirbti, tiesiog nebežinau, ar man patinka ofisai ir jų dienos šviesos lempos, kavos aparatai ir vienodi puodeliai, nes nenoriu savo namų, nes noriu mūsų namų, nes nežinau, ko tu nori.

Aš pati dabar žiūriu į save kaip į crime scene. Ką man daryti su šituo visu mess? Kaip man save susirinkti, jei reikės, ir kur man save padėti?

Palaikyk dar čiut mano ranką, ok?

Rodyk draugams