BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie du vilkus

Tavyje gyvena du vilkai - pyktis ir švelnumas. Nugalės tas, kurį daugiau šersi, - kažkada taip man sakė  M., ir šiandien, vieną tų dienų, kai skaičiuoji minutes iki darbo pabaigos, aš galvoju, kad nugalėjo švelnumo vilkas - pažiūrėk - jis guli prie tavo kojų,
jis nebesaugo mano durų - gali ateit -
jam liūdna būti vienam - tada jis jaučiasi paliktas

Bet žinai ką, pasakyčiau aš sau tame pokalbyje prie kelerius metus, - žinai ką,
tas piktas vilkas irgi tavo, ir jį reikia paglostyti,
ir jam reikia leisti urgzti, kąsti kam nors į per arti ištiestą ranką,

nes Viešpatie kas gi tave dar apsaugos

Rodyk draugams

Bičiuliai ten, meilužiai čia

kur tu bebūtum -
Maskvoj, Teherane -
žinok, kad mudu
bičiuliai ten, meilužiai čia

Per šiuos kelis mėnesius aš beprotiškai suaugau.  Taip užtikrintai.Taip nebegrįžtamai.

Ir jums aš viską atiduodu. Aš sau viską jau turiu.
Kuo artimesnis man tampi, tuo labiau nebebijau būti viena - o gal atvirkščiai. Turbūt viskas kartu. Žinau, kad man viskas bus gerai, kad susitvarkysiu, kad turėsiu darbą ir turėsiu namus, kad turėsiu draugus ir ramybę sieloje. Turiu kuo pasidalinti,
ateikit, pasiimkit.

Vakar K. parodė man senus mano jai rašytus laiškus. 2008-aisiais perfrazavusi Kajoką rašiau: “Jei nežinai, dėl ko verta gyventi, gyvenki, kad ramiai miegotum. Šitą gyvenimą. Kito negausi”.
Kaip man reikėjo tai perskaityti dabar.
Kad ramiai miegočiau.

Ir vakar K. man parodė nuotrauką iš atostogų Prancūzijoje, kur važiavom po dvyliktos klasės egzaminų.
Jetusjetus, kokios mano kojos tavo buvo! - pagalvojau dabar.
Šiandien eisiu pasideginti. Dėl tų kojų.

Rodyk draugams

Birželio lietūs

Kartą vasarą, kai sėdėjome ŠMC terasoje ir kalbėjome, kodėl būti ar nebūti kartu, kai buvo labai karšta ir vėjuota ir pradėjo lyti, o aš tyčia buvau apsirengusi vieną gražiausių savo suknelių, ir mano kojos su ja atrodė labai gražiai, ir dar turėjau ilgus plaukus,
ir daug rūkėm ir gėrėm longailendus, ir mano rankos tikrai drebėjo,
ir pripasakojom vienas kitam tiek daug apie viską, nes - take it or leave it - o kada dar bepapasakosi,
prie mūsų staliuko priėjo vyras, paprašė pinigų ir tada pasakė tau -

turi labai gražią ir gerą moterį, saugok ją,

ir tada aš buvau tokia dėkinga jam, tokia ori ir tokia - ot va tokia va! - moteris, kad dievedieve.

O paskui turbūt ėjau namo, ir niekas nesibaigė, ir
viskas laimingai.

Rodyk draugams

Sweet goodbye

Kaip gerai, jog sutikau tave. Kaip gerai, jog tavęs nebesutiksiu, - rašė Ragana.

Šios eilutės yra viskas, ką galima pasakyti apie gyvenimą.
Ir kaip aš dėkoju visiems sutiktiems ir visiems išėjusiems, visiems, ant kurių labai pykta, dėl kurių labai verkta, visiems labai sapnuotiems, visiems labai norėtiems, visiems, kurie mane paliko ir kuriuos aš palikau, su kuriais dalinomės baldus ir tiems, kam neužteko net girtų prisiminimų, kad galėtume pasidalinti.
Visi kažką man palikot. Ir aš pasilikau tik tai, kas gera.

Šią savaitę jaučiuosi tokia mylima ir suprasta aplinkinių, žmonių, su kuriais matomės kasdien, kas savaitę ar nesimatom visai, ir kažkoks feel the love ore. Komplimentų dienos, įvertinimų dienos, ištiesiu nugarą ir seguosi karolius, o prieš užmiegant matau seniai lankytos Mažosios Indijos vitrinas, aukso audinius ir milžiniškus žėrinčius stalaktitus.

Dabar viskas bus gerai.
Dabar esu Didysis Dzen.
Kvėpuoju giliai, uždarau ofiso duris, kai uždarau duris, palieku mintis, kurios nėra mano mintys, ir bėdas, kurios nėra mano bėdos.
Einu pas žmones, kurie kalba giliai ir jautriai, ir kartais skauda, bet palengvėja.
Einu pas knygas. Galvoju apie keliones ir vasarą, apie ilgus plazdančius sijonus, apie vėją plaukuos ir galvoj, apie tai, kad nebūtina kažkur bėgti tam, kad jaustumeis gerai.

Kvėpuoju giliai, uždarau ofiso duris, einu pas save.

Rodyk draugams

Kaip save pamiršti

I have pushed you way too far
And you said - fuck you, little princess
who the hell you think you are

Šitiek laiko leidom kartu, kad šeštadienį vakare, kai reikėjo eiti namo (o norėjau eiti tik į tavo namus!), buvo labai liūdna.
Gulėjau, skaičiau. Bandžiau mokytis. Radau bilietus į koncertą. Parašiau tau. Neberašiau tau.

Mažos išsiskyrimų melodramos - pirmas vakaras - ilgėtis tavęs, antras vakaras - žiūrėti į viską iš šono. Planuotis daugiau vakarų vienai. Galvoti, kodėl nesakai man to, ką norėčiau girdėti, ir neužmigti, ir apsiverkti, ir suprasti, kad - ne ne, tu čia niekuo dėtas, čia tik mano deadline’ai ir sesija ir galutinai pakrikę nervai, bet
jei mane mylėtum

Visi nelogiški argumentai ir išvados, dieną atrodantys juokingi ir apgailėtini (na, mums ne šešiolika!), naktį pasirodo tokie tikri ir įtikinantys.
Iš tiesų aš nebežinau, kas esu. Identitetas, kurį visuomet stipriau ar silpniau jausdavau, dabar išskydęs. Kas aš? Aš pavargusi
Aš nesijaučiu moteriška nei vyriška nei karjeros moterim nei turinti mokslinių ambicijų nei norinti gimdyti vaikus
Aš nesijaučiu nei gražia nei negražia nei glotnia nei edgy, nesijaučiu sexy, visai visai nesijaučiu sexy
Kas aš? Aš pilka. Nežinau, kaip į mane žiūri vyrai, aš nematau jų

Man reikia prisiminti, kas aš esu. Primink, jei galėsi.

Rodyk draugams