BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ašarų anatomija

Šiaip tai viskas gerai, tik vakare gavusi T. žinutę ar tau tikrai viskas ok, atrodai kaip nesava? kažko pramuša ir imi šniurkščiot nosimi. Tada dar pagalvoji, kad nuo pavasario taip norėjai išvažiuoti nors trumpam kur nors, kur nebūtų pažįstamų žmonių, vardų, veidų ir telefonų, darbinio kompiuterio ir galvojimo apie visas tas sutartis, kurias jau sapnuoji, ir pradedi verkti.
Man nepatinka momentai, kad pradedu verkti, nes labai pavargau nes noriu išvažiuoti nes nežinau ką daryti ir kad taip sunku ir kad man tai patinka ir kad bus tik sunkiau ir kad neuždirbu pinigų nuvažiuoti prie jūros ir kad mašina gęsta ir man patinka kai rytais tamsu
Tada klausi manęs, kas yra, ir tu irgi pavargęs, bet tu negali paverkti, kaip aš, nes big boys don’t cry, ir man pasidaro taip gėda, kad bandau tyliai ryti ašaras ir nieko tau nesakyti, nes big girls don’t cry taip taip, ir kas čia man dabar pasidarė.

What is the one thing we all do when we fall in love?
We expect.
And it just ruins everything.

Rodyk draugams

Magic has the price

Iš tikrųjų tai svajonės pildosi.
Iš tikrųjų tai svajonės pildosi ir taip tiksliai, kad nespėji tuo pasidžiaugti. Nes magic has the price.
Sukiesi, bėgi, vejiesi kažką, rankos dreba nuo įtampos ir skrandį traukia nuo įtampos diena iš dienos, bet čia juk buvo tavo svajonė, mažut.
Lygiai prieš metus sėdėjai ant suolelio prie universiteto ir galvojai, kaip išgyventi. Ir kaip uždirbti dviem šimtais litų daugiau.
Dabar išgyveni, uždirbi dviem tūkstančiais litų daugiau. Seną mašiną pakeitei į naujesnę, pagaliau mokaisi magistrą, radai artimą žmogų ir kartais galvoji, kokio buto remontui galėtum skirti turimus pinigus.
Svejonės pildosi, bet nauja mašina gęsta sankryžose, pinigų niekada negana, tik tu glostai man plaukus ir aš bijau, taip bijau tau atsibosti taip, kaip kartais atsibostu sau va tokia, living the dream, va tokia bėganti skubanti drebančiom rankom.

Rodyk draugams

Iš praeities

vienatvė yra
mano rankos
glostančios mano rankas

Daugiausiai, ką galima skirti darbui ar žmogui, yra tavo laikas.
Tas laikas, kurį galėtum veikti kitus dalykus - daryti kitus darbus ir pažinti naujus žmones, arba nedaryti jokių dalykų, miegoti, nuvažiuoti prie jūros, gulėti ant miško samanų ir žiūrėti į vėją pušy. Tai laikas, kai neveiki visų kitų mažų ir didelių, svarbių ir nesvarbių dalykų.
Bijau jį švaistyti. Labai bijau.

tai, kas svarbu, yra dvigubai svarbu
tai, kas nesvarbu, yra dvigubai nesvarbu

Dienos su Zemfira, vakarai su šiltais paltais, kažkiek nostalgijos - iš muzikos ir iš rudens, iš kvapo rytais, iš vienumos. Iš svajonių ir iš negalėjimo - kažkiek noro būti su savimi, sau.
Iš svajonių ir iš negalėjimo - kažkiek noro būti pakalbintai - ramiai ir lengvai, nesisaugant nepatogių temų.

Iš praeities - galvojimas, kad man viskas bus gerai.

Rodyk draugams

It’s time to grow up

Vakarui atėjus piktumas ant viso pasaulio pasiekia epogėjų.
Atėjus rytui važiuoju į darbą sučiaupusi lūpas, tada rūkau ir galvoju: na, negi niekas manęs tikrai nenorės?
O paskui pasidaro siaubingai gėda šių paikų emocijų, šito išlepintos mergaitės liūdesio.

Ką aš daryčiau būdama viena? Toliau dirbčiau, pirkčiau skudurus ir gyvenčiau gyvenimą. Ir man puikiai sektųsi gyventi gyvenimą. Ar meilė, kad ir kas ji būtų, yra būtina?
Mes norime meilės, įsikuitimo į kitą tik toėl, kad tai padeda pabėgti nuo savęs. Ji gundo pabėgti nuo savęs, savo pareigų ir atsakomybių, ji šnabžda į ausį: tu turi skirti laiko tam kitam žmogui ne todėl, kad pats nebenori nieko daryti, visai ne todėl.

Meilė yra viso pasaulio pasiteisinimas prieš save ir kitus.
Aš nelaimingas ne todėl, kad pats nesugebu gyventi kokybiškai, o todėl, kad kažkas manęs nemyli.
Aš nepadariau darbų ne todėl, kad miegojau, o todėl, kad miegojau su mylimuoju.
Aš isteriška ne todėl, kad iki skausmo nepasitikiu savimi, o todėl, kad jis kažką pasakė ar nepasakė.

Kaip visa tai yra apgailėtina.
Kaip aš stengiuosi būti suaugusiu, sąmoningu žmogumi, kuris ir vienas gali padaryti ir atsakyti už viską, ko užsimano. It’s time to grow up.

Rodyk draugams

Moterys, kurioms nebe 18

Man liūdna.
Man nebe aštuoniolika metų ir mano poreikiai seniai pranoko tuos, buvusius aštuoniolikos metų, ir mano lūkesčiai gerokai didesni. Ir visos kračios patirtys, kurių dėka vertinu viską daugmaž logiškai ir racionaliai, tarsi raudonos lempelės įsižiebia perspėdamos, kad kažkas negerai. Ne taip, kaip norėčiau.

Prisimenu, kaip, išsiskyrusi su M., gal mėnesį sapnavau, kad sergu ligomis, nuo kurių jis mane gali išgydyti. Koks gražus ilgesys, kurio nesapnuodama neleisdavau sau išgyventi, tai buvo! Dabar neatrašau jam laiškų.
Viskas baigėsi ir nei jis, nei kas kitas manęs neišgydė.

Aš buvau pripratusi gauti gėles. Tėtis dovanodavo jų ir mamai, ir man. Aš buvau pratusi matyti mamą gražią ir laimingą. Ar aš ne tokia gera moteris kaip ji?

“Buvo labai įdomu ir gražu skaityti, kaip rašei apie antrąją savo gyvenimo moterį, fatališkąją. Dažnai galvojau, kad fatališkos moters idėją labiau susikuria pačios moterys, o ne vyrai jas randa savo gyvenime. Ir gražu, ir liūdna, kad yra ne visai taip. Žinai, mane pastaruoju metu nuolatos aplanko mintis, kad aš visai nesu jokia išskirtinė moteris, kaip galvodavau, ir kad yra be galo daug gražesnių ir lengvesnių, su kuriom būti gal geriau, gal įdomiau, gal apskritai ne taip sunku. Žinai, yra tokia mintis, kad nepakeičiamų nėra, yra tik nepamirštami. Juk visiems norisi būti nepamirštamais kažkam, tiesa?

Šiandien ryte, beje, perskaičiau kelis senus, sakykim, meilės laiškus, kurie baigėsi myliu tave ir nežinau, kaip galėčiau tavęs nemylėti. Perskaičiusi juos po daug laiko nuo jų gavimo, kažkodėl ne nuliūdau, o supykau. Taip ir baigiasi visos meilės nemeilės, visi nepakeičiamieji tampa pasimirštaisiais, visos gyvenimo istorijos tampa viso labo epizodais su menkai pamenamomis detalėmis. Sic transit gloria mundi.”

Šį laišką rašiau prieš pusantrų metų. O prieš kelias savaites ištryniau tuos myliu tave ir nežinau, kaip galėčiau tavęs nemylėti iš savo pašto dėžutės. Ir tada ištryniau pašto dėžutės šiukšliadėžę.
Let go, let go, I already did.

Man reikėtų mylėti save ir nežinoti, kaip aš galėčiau savęs nemylėti. Bet su meile sau ateina daug sunkių sprendimų, kuriuos reikia priimti.
Man nebe aštuoniolika, bet nežinau, ar esu pasiruošusi gyventi gyvenimą taip ir tokį, kokio jo norėčiau.

Rodyk draugams

Kada ateina žiema

Supranti, kad ateina, jau labai labai ateina žiema, kai atsibudus tamsu, o išeinant iš namų vis dar neprašvito. Kai sekmadienį sėdi, žiūri pro langą ir galvoji apie neteisingus sprendimus, kurie atvedė tave į neteisingas vietas, ir nebenori vėl ten papulti, bet o kaip tau gyventi, kai kitaip gyventi nemoki?

Žiema ateina, kai labai bijai kito žmogaus, savo atvirumo ir pažeidžiamumo prieš jį, taip bijai, kad ašarotom akim pagalvoji velniop viską. Tūnoti vienai namie nėra taip baisu.
Tada meldiesi - ačiū už tai, kad matau savo silpnumą šalia tavęs, ir ačiū už drąsą, kurios man labai daug reikia.
Nes you can’t love without being vulnerable.

Ateina žiema, kai nusikerpi ilgus plaukus. Vasarą tais ilgais šlapiais plaukais išbėgdavai į darbą bedešimtaštuonios. Dabar - nusikerpi plaukus, išmoksti juos visaip kaip tinkamai pariesti, hipiškus rūbus paslepi spintos gilumoje, užsisegi aukštakulnių užtrauktukus ir lygiai septintą užrakini namų duris. Plaukai ir riešai vėl kvepia žiemianiais dior, viskas man ateinant žiemai kvepia žieminiais dior, ir kaukšėdama link mašinos jaučiu, kaip tas kvapas primena visas žiemas, kurias išgyvenau, ir kad kiekvieną žiemą aš vis laimingesnė ir vis labiau galiu pasikliauti savimi.

Ateina žiema ir, ak, atleisk, kad aš tokia verkšlenanti prie to lango.
Iš baimės visa tai.

Rodyk draugams