BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie svarbius dalykus

Iš tiesų yra tik du svarbūs dalykai gyvenime, kuriuos turi padaryti sau: mokėti atskirti tikslą nuo priemonių ir pasekmes nuo priežasčių. Tada matai, kaip viskas iš tiesų yra lengva ir kaip iš tiesų esi laisvas, ir kaip nėra nieko kito, kas tave išgelbėjo/ išgelbėja/ išgelbės. Gera yra desperatiškai nepriklausyti nuo kitų žmonių, daiktų, nuotaikų, darbo. Gera yra juos mylėti ir būti arti.
Gera yra galvoti, kad okei yra tai, kad jūs esat arti ir kad galite mane labai nuliūdinti, bet aš tikiu, kad to nenorite.

Bet svarbiausia yra būti gerai.

Ir gera yra kalbėti su E. apie svarbius dalykus, ir gera yra tada nekreipti dėmesio į visus piktokus, šaltus, skeptiškus žmones, kuriems viskas yra labai labai reikšminga ir ak!

Good girls go anywhere.
Savaitės mantra.

Rodyk draugams

Iš laiškų. III

Karts nuo karto, galvodama apie žmones ir jų skirtingumus (tuos giliuosius, bazinius skirtingumus, o ne paviršių), prisimenu teoriją, kaip siela gali gyventi 9 gyvenimus. Kad sielos būna jaunos ir senos. Bet, tokiu atveju, ar jauna siela neturėtų būti entuziastinga, maištinga ir azartiška? O sena ar neturėtų būti išmintinga ir brandi?
O kodėl tada žmonės (begalės, begalės jų) būna tokia komplikuoti (blogąja prasme), tokie niekuo nesidomintys ir nesidžiaugiantys?
Kaip galvoji, kelintą gyveni gyvenimą?
Ką sapnuoji?

Neseniai perskaičiau knygą Šalta oda (neatsimenu autoriaus). Ji prasideda maždaug taip: mes niekada nebūsime pernelyg toli nuo tų, kurių nekenčiame. Dėl tos pačios priežasties niekada negalėsime būti pernelyg arti tų, kuriuos mylime. Bet tas negalėsime būti pernelyg arti reiškia ne tai, kad gali būti labai arti ir nebus per arti, bet kad tu negalėsi būti pakankamai arti.
Aš esu rašiusi apie tą buvimą arti, apie tuos kompulsyvius norus tiesiog užsimerkti ir ištirpti kitame žmoguje - kad tai nėra meilė, tai iliuzija, tai desperatiškas bėgimas nuo savęs. Nežinau, ar esi skaitęs tą tekstą. Jei norėsi, galėsiu atsiųsti.
Bet tai dabar nesvarbu. Ilgai galvojau apie tą sakinį iš knygos - ar yra žmonių, kurių nekenčiu?
Draugus laikyk arti, priešus dar arčiau. Kas yra priešai?

Pastaruoju metu aš patinku žmonėms. Jie mane kviečia į svečius, kviečia pašokti ir gal susiskambinsim, išmokysiu driftinti, kviečia į piknikus, kviečia atvažiuoti į Kauną ir pasivaikščioti, kviečia įstoti į partiją, nes mes daug padarysim ir tau bus vieta, ir mano sūnus veda, bet mums nepatinka ta mergaitė; jie kalba ir kalba, klausia, ar turiu draugą, visi iki vieno, nuo moters, su kuria ravim cukinijos, iki ponų Reikšmingųjų.
Aš tik nutaikiusi progą einu prie ežero ir užsidegu cigaretę.
Man atrodo, man laikas kiek ištuštinti galvą ir pradėti atsakinėti jiems į klausimus. Man taip atrodo turbūt jau kelerius metus.
Visada labiau patikau (visomis prasmėmis) mano bendraamžių vaikinų tėvams nei jiems patiems. Kažkada sakė, kad gąsdinu juos :)
Ir po visko nesuprantu, kaip galėčiau nemėgti šokti. Pabėgti nuo visko.
Bet per visus šokius visose kompanijose, pašokusi su visais maloniais vyrais, kurie pakviečia, norėčiau turėti su kuo grįžti namo. Žinai, praeiti pro visus kažkieno apkabinta. Ak.

Rodyk draugams

Laimingų dienų kvapas

Šįryt taip ilgiuosi žiemos.
Kvepinuosi žiemos kvepalais; tas speigo, žiemiškos saulės, senų mamos kailinių, senos mano mašinos kvapas. Laimingų dienų kvapas.
Laimingos dienos yra dabar. Dabar noriu sakyti tau gražius dalykus, glostyt plaukus. Galvot apie žiemą, kai naktimis norisi apsikabinti.

- Tavo muzika yra cry me a river.
- Mano blogas yra cry me a river.

Aš vis galvoju, ar reikia nebijoti, leisti sau būti pažeidžiamai. Ar reikia būti stipriai, ar tikrai the best way to prevent you heart from being broken is to pretend you don’t have one.
Prisimenu Povilo tekstą (nuolat prisimenu vieną ar kitą Povilo tekstą): draugaudamas su ja tyčia stengiausi prie jos neprisirišti, ko pasekoje jai mūsų draugystė pradėjo rodytis absoliučiai nerimta.
Ir Robbie: before I fall in love, I’m preparing to leave her.
Nereikia taip daryt, širdele. Reikia sakyti gražius dalykus, kai norisi juos sakyti, ir glostyti plaukus, kai norisi glostyti plaukus, ir liautis žaisti slėpynes, pagaliau liautis žaisti slėpynes.

Turbūt viskas, ko norėjau - tai pagaliau liautis žaisti; man niekada nepatiko tie žaidimai. Kodėl tuomet sakiau sau, kad pati juos pasirinkau?
Gera juos paleisti.

Rodyk draugams

Mylėti galima ir nerašant

Dienos mintis:
mylėti galima ir nerašant.

Ar tikrai? Skaudėti nerašant negalima; negalima laukti nerašant. Nemoku taip.

Vis dar keliu sau klausimą, ar rašau apie tai, kaip gyvenu ir ką galvoju, ar gyvenu tuo, ką parašau.
Vis dar - arba jau - rašau tau laiškus, kurių neišsiunčiu. Gerai, kad jų neišsiunčiu. Turbūt gerai, kad paskui kalbam apie nieką, kad nelaukiu, kad sakau sau, kad nelaukiu, kad vakarais einu į jogą arba tvarkytis nagų, arba klausytis poezijos, arba
saulė pro langą ir saulė į nugarą, ir tuštuma aplink, ir lengva graži muzika; pradėjau skaityti Kajoko “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” - keista proza, tokios jau kažkur girdėtos frazės, stulbinančiai netikėti intarpai.

Užvertus knygą - nieko labai netikėto. Keep breathing, baby, keep breathing.

Rodyk draugams

I just called to say

Aš visą savo gyvenimą mokausi priimti žmones. Ir visą savo gyvenimą mokausi paleisti žmones. Nieko asmeniško, tik
kyla ir leidžias lėktuvai be manęs, tik
vakarėjant kyla rūkas, rūkau, tik jau
miškais ateina ruduo.

Vasara, ir man reikėtų vaikščioti miškuose, žiūrėti į pušų viršūnes palikus namie telefonus ir ilgesį. Reikėtų priimti save. Reikėtų mylėti save ir sakyti sau, kad aš esu ok ir tos meilės užtenka.
Aš esu ok. Aš esu ok.
Aš skaitau poeziją, aš gerai dirbu, sakau pokštus, padedu žmonėms,
vasara, ir perku daug uogų,
ir tai yra ok, ir aš
just called to say I love you
just called to say I love you

ir kartais aš nekeliu telefono ragelio, nes nenoriu meluoti

Rodyk draugams

Nurimk, širdie

Netinku tau į mylimas
tau į žmonas
o tau - į drauges
tau į seseris
o tau netinku į motinas
į dukteris netinku
į pacientes nebent…
netinku į darbuotojas
į rašytojų sąjungą ar poetes
į patarėjas guodėjas
sau pati netinku
netikra
kaip pilka valanda
/…/

Dovilė Zelčiūtė

Kaip keista lygiai po metų vėl panirti į tą tamsią, mėlyną, šaltą gelmę. Blue waters. Nesitikėjau, kad tai kartosis; vis atrodė, kad kiekvienas kartas vėl išnėrus ir įkvėpus yra paskutinis, kai vėl gelbėjuosi.
Ir šiandien apsiverkiau važiuodama į darbą. Ir paskui apsiašarojau darbe dar nė nesulaukusi pusės devynių. Ir prieš tai pagavau save vėl galvojančią juodas juodas mintis.

Nurimk, širdie, kartoju sau; tavo akys bus du gilūs tarpeklių ežerai, kartoju sau,
niekas neatsiliepia
tuščia čia

Rodyk draugams

Let the birds fly free

Tu man nesakai, kad esu graži, ir kartais man norisi verkti.
Ir kartais man norisi viską mesti. Tada užsirašau į jogą, ir joga užpildo mano vakarus.

Kartais galvoju, ar dar turiu vilties.
Kartais taip liūdna, nors jau daug rečiau, nei būdavo.
Tiesiog aš visą tą laiką galvojau, kad sutiksiu tave, ir viskas pasikeis. Bus lengviau. Žinau, tu neturi nieko bendro su tuo, ir taip pat žinau, kad iš tiesų niekas nepasikeis tave, vieną iš milijono galimų, sutikus, jau niekada niekas nebepasikeis sutikus kažką.
Tiesiog tas buvimas vienai, stengiantis negalvoti, buvo nuolatinis laukimas, kol atsitrenksiu į kažką gatvėje. O tas buvimas dabar tėra laukimas, kol pasakysi mano vardą. Ir viskas kartojasi

ir viskas yra liūdna.
ir viskas liks liūdna.

Aš esu liūdesio paukštis, giedantis jums po langais, kol klausotės roko glostydami kitų plaukus, ir jūs niekada nesapnavote manųjų. Tiesiog taip yra.

Kartais galvoju, kad aš nebeturiu vilties.
Tarsi visąlaik nebūčiau to jautusi.

Rodyk draugams

Papasakok man

(Iš laiškų)

Žinai, man ima nebepatikti šitie laiškai. Aš jų taip laukiu ir gavusi nuliūstu.
Norėčiau parašyt kam nors popierinį laišką. Kaip Sofija Mikalojui Konstantinui, bet ne kaip Napoleonas Džozefinai :)
Papasakok, kaip gyveni. Tos mažos, kasdienės smulkmenos, iš kurių susideda gyvenimas. Išlieta kava. Kaip sunku ryte keltis. Laiptinėje miręs balandis. Beprasidedantis rugpjūtis. Gandrai, jau besiruošiantys išskristi, bet kokie dar gražūs saulėlydžiai.
Man patinka miestai dėl to, kad juose vakarais būną begalybės šviečiančių langų, ir už tų langų gyvena žmonės, begalės žmonių, ir kiekvienas jų turi savo gyvenimą, kurį ir gyvena kiekvieną sekundę. Milijardai sekundžių gyvenimų. Milijardai istorijų. Liūdna, nes nesi jų dalis.Milijardai vienatvių, galbūt miegančių už sprindžio storumo sienų viena nuo kitos; nuo tavęs.
Vienas iš liūdniausių jausmų - gulėti lovoje už sprindžio storumo sienos nuo to, prie kurio norėtum dabar prisiglausti, bet negali. Kai Aliaska yra arčiau tavęs nei tas kambarys už sienos. Įsiklausius tyla šnara. Paryčių šmėklos.
Ar nebūna taip, kad labai norisi galvoti apie kažką svarbaus, suvokti tai, bet nesupranti, kas iš tiesų tai yra?
O kaip tie visi žmonės atrodo vieni kitiems? O kaip jie patys sau atrodo?
Kaip mažai iš tiesų gali pažinti.
O dar tu nieko nepasakoji.

Paskui parašiau eilėraštį:

meilė yra
laukti laiško ir jo neskaityti

Tai nebuvo meilė;
tai buvo didžiulis, didesnis už visą tą liūdesio vasarą, laukimo ilgesys.

Rodyk draugams