BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Iš laiškų

Labas,
zinai, kada man labiausiai norisi miegoti ne vienai? Kai sapnuoju kosmarus. Dabar, 2:43, noreciau tureti ka pazadinti ir paprasyti apginti mane nuo mano pacios galvos. Paskui uzgesinti visas sviesas kambary. Leisti mano baimei atsiskirti nuo manes ir nutolti. Isikniaubti i kieno nors silta ir ramiai kvepuojanti kuna ir tada visai visai nebebuti. Visai.
Baisiausi koridoriai tavo, mergyt, galvoj, - sakiau sau viena nakti pabudus. Tada dar buvau mokykloj. Dabar bijau, kad baisiausi koridoriai ne tik mano, bet ir ju visu galvose.
Zinai, sapnai yra tavo intelekto ir patirties kurinys. Del to jie tokie baisus tau. Tu sukurei juos geriausiai, kaip galejai tai padaryti. As ismanau sita zanra. Nubundu sustingusi is siaubo, bijau istiesti ranka link sviesos jungiklio, bet sviesa ir nepades. Bandau prisiminti Sveika Marija, bet eilutes ateina letai ir netvarkingai. Teve Musu irgi. Siaubas toks didelis, kad imu melstis bet kaip, neatsimerkiant ir neuzmiegant. Turbut pazadu daugiau, negu noriu, bet ar tai yra pakankamai… Galvoj sukasi Viespaties angelas apreiske Marijai, prisimena vaikystes baznycios ir atlaidai, ilgai ir murmant kalbami roziniai. Sia nakti pagaliau suprantu maldu zodzius.

Tos vasaros naktys man visuomet per tvankios, matyt. Tuomet praeitis ir ateitis maisosi su juodziausiais, subtiliai pamaskuotais dalykais, kieme kazkodel kaukia masinu sirenos, o as bijau uzdaryti langa. Kazkas kazkur vaziuoja. Kazkas kazka pazadina ir praso, kad ijungtu sviesa. Neisjungsiu savosios, gerai?

/…/
Ramaus tau miego,

Rodyk draugams

Prisijaukinti pabaisas ll let go

Ramybė. Ką su savimi daryti?
Skaityti knygas. Nevalgyti mėsos? Neberūkyti?
Nusiraminti. Rasti taiką su pasauliu? Ne, pasaulis manęs nejaudina. Aš pati save jaudinu, nesibaigiančios mintys, baimės, netikrumas.

Bet dabar aš tokia rami ir tokia laiminga su savimi. Vasara, trešnės, knygos, puikūs kolegos, letitgo-letitgo-letitgo. Visi ateinantys vakarai. Visi ateinantys savaitgaliai. Visi ežerai, kuriuose maudysiuos, ir miškai, kuriais vaikščiosiu, ir gėlės, kurias pirksiu, ir aš baigiau aš daugiau negalvosiu.
Pasiilgau savęs tokios;
ir taip prisijaukini visas pabaisas, tūnančias tavyje, ir taip
susodini visas pabaisas ant sūpynių prieš ežerą, sėdit, kalbat, kažką prisimenat, žiūrit į nendres kitoj vandens pusėj, pakrantė rami;
nieko neprisimenat, apie nieką negalvojat. Jos negali be tavęs. Tu negali be jų.
Jokių atsisveikinimų, kurių negali išgyventi. Come what may.

Žinai, per visus ketverius metus drauge mes teturėjome vieną gražią nuotrauką. Vis matau ją ir vis prisimenu tą savaitę hamake po obelim. Tai buvo labai graži savaitė.
Tai ir tiek.

Rodyk draugams

Run baby run

Puikią šiltą, apniukusią pavakarę skvere skaičiau knygą. Gal labiau stebėjau vieną vyrą, nei skaičiau. Jaunas, gal dvidešimt dviejų. Gėrė kavą, rūkė. Man nuolat ateina noras pasikalbėti su žmonėmis, kurie geria kavą ir rūko vieni.
Paskui prasilenkėme praeidami (prasilenkėme - tai nuolatos nutinka su žmonėmis, su kuriais norėtum pasikalbėti), jo drabužiai kvepėjo skalbinių minkštikliu.
Tas ilgų vasarų kvapas, skalbinių, sudžiautų lauke, po pušimis, kvapas. Jaukumo kvapas. Tas kvapas pribloškė mane, kaip aš tada norėjau, kad tas vyras mane apkabintų, pasakytų, kad viskas bus ok, kad aš galiu nurimti, ir aš būčiau rami, kol jis glostytų mano nugarą.
Tavo kvapą aš sapnuoju.

Dabar aš tokia nerami, nes, man atrodo, suprantu, kad gaištu savo laiką ir švaistau savo jausmus. Ir, man atrodo, suprantu, kad suprantu ir kad //
Norėti, kad tave kas nors apkabintų, man atrodo, nėra daug, ir tu elgies taip negražiai ir neteisingai, kad norėčiau apipilti tave kava.
Tu nekaltas, kad tau nerūpi. Aš netgi žinau, koks šūdinas jausmas, kai nori, kad rūpėtų, bet nerūpi, ir ką tu tada. Tik man liūdna, kai
galvoju, kad reikia bėgti, ir visi
sako man, kad man reikėjo bėgti jau vakar, ir
tu man nepasakai nieko, dėl ko turėčiau galvoti kitaip.

Ir susitikusi su tavim vis prisimenu Navaką - tu turi dvi rankas jos lyg lūžę jos nieko neliečia.

Kiek mergaitė gali iš tavęs tikėtis? Mergaitė gali visko iš tavęs tikėtis, tik nesakyk, kad nežinai to.
Tik moteris, kurioje gyvena ta maža paika mergiotė, kurią reikia kalbinti ir apkabinti, iš šono atrodo kaip paskutinė kvailė.

Rodyk draugams

In love with love

Užkalbini žmones, kurių nematei pastaruosius ketverius metus, o tais metais, kai matydavai, atrodė, niekad neišdrįsai jų užkalbinti, ir tada jie sako - o tu atsimeni, mes tada sėdėjom ant palangės ir tu man pasakei žodžius, ir aš jau kurį laiką galvoju, kokia teisi tuomet buvai.
Aš nepamenu, kaip mes sėdėjome ant palangės. Aš net bijojau apie tai pagalvoti.
Aš esu amžina geriausia draugė, kuri pasako jums žodžius, kurie nuskamba jums teisingai, ir jūs apie juos galvojate, ir aš tokia gera jums, ir tada kalbate man gražius dalykus, ir tada mane paliekate.
Aš esu amžina geriausia draugė, kuri eina su jumis išgerti kavos/ arbatos/ vyno/ longailendų, kuri visada pataria, kokį vyną neštis į pasimatymą, kokias gėles nupirkti moteriai. Negaunu gėlių.
Ar vyras, kuris paskutinįkart dovanojo man gėlių, buvo M.? Kaip velniškai seniai. Metai? Daugiau? It feels like an eternity //

Prisiminiau geriausią savo rytą Vilniuje (ak, tie seni emocingi pavadinimai) ir staiga supratau, kad tai tebuvo požiūrio dalykas. Nubusti pirmai, įjungti I’ll be gone when you open your eyes, rūkyti pravėrus langą. Važiuoti troleibusu namo ir stebėtis - aš nieko nejaučiu. Aš nieko nejaučiu.
Gal tuomet ir pradėjau nieko nejausti. Tik - in love with love.

Tiesa, tu irgi nieko nejautei - turbūt net negalėjai numanyti, kad tai bus geriausias mano rytas Vilniuje. Dabar taip nebemokėčiau.

Rodyk draugams

Tell me sweet little lies

Stoviu prieš veidrodį balta balta juodais drabužiais, vyšninėm lūpom ir perlais ausyse, ir žinau, žinau, kad tai nėra svarbu - lūpos ir perlai ir gražiausi bateliai, kuriuos tik galėjau nusipirkti, gražiausi bateliai, kuriuos matavausi šiandieną -

bet stoviu prieš veidrodį balta balta juodais drabužiais, tokia classy, atrodau lyg moteris, kurios gerokai vyresnis vyras ką tik mirė, ir jai reikia eiti į laidotuves ir laikyti galvą aukštai, nes į ją visi žiūrės tą dieną, ir reikia atrodyti gerai ‘coz she’s got it all.

Laidotuvių iš pareigos nuotaikos, skrupulingai apžiūrinėju save su viena iš kelių juodų suknelių. Galvoju, kad tai nėra svarbu.
O kas yra svarbu?

Sekmadieniai yra svarbu, kurie visi lyg vienas - pašiurpusios rankos ir ilgesys ir baimė ir kažkas negerai, ir turi spėti kažką sugaudyti, kažką, ką jau turbūt paleidai iš rankų gal tik kiek palietusi petį nueinant. Nuraminkit mane. Neleiskite man garsiai sakyti, kad gal jis - ir vėl - nėra tas vyras, ir aš gal - ir vėl - nesu ta moteris, ir kad man nereikėtų elgtis taip bjauriai ir taip šaltai, ir kad tos juodos suknelės tegul dar pakaba spintoje. Ir pasakykite man, kad man reikia nustoti kiekvienąkart dar neįsimylėjus galvoti, kaip ir kodėl išsiskirsime.
Tell me tell me lies.

- Eik taip apsirengusi, mažut. Su manimi tu taip nesirengi.

Rodyk draugams