BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rytinė kava

Vis skaitau Povilo tekstus apie tas moteris. Ir imu neapkęsti tų tekstų, tų moterų, visko, kas neleidžia nurimti ir galvoti apie save, visko, dėl ko tampu kažkokia pikta. Nenoriu turėti su tuo nieko bendro. Nenoriu niekam sakyti ačiū, kad esi. Ir kaip aš čia ir vėl atsidūriau?
Ir ko aš tikėjausi, ir ko aš leidau sau tikėtis?
Kad kažkas paims mane už rankos ir eisime palydėti saulės?

Skambina V. ir primena, kad kuo blogiau jautiesi, tuo geriau atrodai. Sankryžose dažausi lūpas, vairuoju gerai ir parkuojuosi gerai, ir atvažiavusi kur nors dar kelias minutes pasėdžiu mašinoje, įkritus į tą juodą odinį fotelį //
Kažkuriuo metu apsidėlioji save žmonėmis ir telefonais, bet fak it, kažkaip ramiau tarp knygų, dokumentų ir teisės aktų, tarp kvepalų buteliukų ir naujų batelių porų. Tu nesi tie žmonės ir telefonai, jie tave sekina, jiems gera ir lengva su tavimi, o tu grįžti namo ir stovi stovi stovi po dušu, norėdama nusiplauti nuo savęs visas tas pastangas, visą savo gerumą, supratingumą ir patylėjimą; tu esi lengvas gėlėtas šilkas ir tu esi polished leather, ir kaip žaviai šypsaisi spausdama ranką dar vienam Mr. Smith.
Ir kokios piktos tavo akys.

Išpilu kavą ant darbo stalo.
- Tai buvo svarbus dokumentas?
- Ne, tai buvo svarbi kava.

Prisiminiau, kaip kažkada važiuodavau pas tave, kad neturėčiau miegoti viena. Kad neturėčiau miegoti šalia jo.
Kokia aš buvau nelaiminga tada, ir kaip dabar paimčiau save už rankos, paimčiau savo už pečių ir papurtyčiau dėl visų tų neteisingų dalykų, dėl pasirinkimo žmonių, kurie tavęs niekada nepasirinko. Net kai turėdavo miegoti vieni.

Magic has the price, mažut.

Rodyk draugams

Moteris ir pavasariai

Moteris ir pavasaris - ir vėl - moteris ir pavasaris. Moteris ir svaiginamai karštos dienos, pietų vėjai, nupučiantys dūmus, plaikstantys plaukus — ir visai neašarojančios akys.
Kada aš paskutinįsyk verkiau? Kada aš paskutinįsyk mylėjau ką nors?

Kažkiek liūdna, kad tos dienos vis dar yra tokios mano vienos. Tačiau nesijaučiu - dar nesijaučiu - pavargusi. Ir kartoju savo pavasarių mantrą, kurios mane išmokei (nes mokiausi iš geriausio, ar ne tai nuolat man sakydavai?) - man skauda galvą, širdies man neskauda.

Po milijono džintonikų ir nesibaigiančių Marlboro man iš tiesų kiek skauda galvą. O širdis?
The best way to prevent your heart from being broken is to pretend you don’t have one.

O suknelės? O suknelės plaikstosi apie mano šlaunis, kai vėl ir vėl einu parūkyti, ir vyrai man pridega cigaretę, ir atidaro duris, ir kiek tingiu jiems šypsotis.

Rodyk draugams

(ateiki laiškais)

Kai galvoju apie savo mylimuosius, prisimenu tik jus du. Vienas jūsų manęs niekada nemylėjo - ak, kaip norėčiau susipažinti su tavimi dabar, jau ilgais plaukais, jau tiesia nugara ir tiesiu žvilgsniu. Bet ne, tuomet neturėčiau to žvilgsnio, to rankų miklumo sagstant tavo marškinius, to klausimo, kiek iš tiesų truks mūsų baltosios naktys. To noro pabėgti pirmai.
Kitas mane vis dar myli, ir jam esu tokia, koks tu man buvai. Kaip man gaila, kad jau nebegaila. Kaip į aš tave myliu man norisi atsakyti tik ačiū.
Bet tu pamirši mane. Ir tau nebeskaudės.

Ak, moterys! Vienus myli nieko nereikalaudamos, iš kitų reikalauja visko nemylėdamos.

Prieš kelias dienas Kristianoje mane konsultavo labai žavi moteris. Apie penkiasdešimtes, tobulu šviesiu kare, šalta šalta. Ir tada aš pamačiau senus randus ant jos riešų. Norėjau paglostyti juos - juk aš viską tada supratau.
Visi mes turime randų. Kartais prisimenu savuosius, tačiau taip - lyg per miglą.
Kartais prisimenu pernykštį pavasarį, visas ašaras, visą abejingumą ir nemeilę sau. Visas sukrautas knygas ir išmestus laiškus, ištrintus tekstus, telefonų numerius, kuriuos vis tiek mokėjau. Ir M. akis, kai ji man sakė - tu privalai.
Tada, pamenu, rodžiau jai eilėraščius, buvau vėl pradėjusi rašyti.
Kur tie tekstai dabar? Ar tam, kad rašyčiau, turiu balansuoti ant plonytės ribos tarp kaip nors ir nebegaliu?

Pasakyk man, kada aš vėl rašysiu. Gal net tau.

Rodyk draugams

(tik pasilik)

- Nespoksok taip!
- Aš grožiuosi.

Grįžtu namo sekmadienio vakarą sulijusi, šlapiais banguotais plaukais, nukandžiotomis lūpomis. Taip gera. Ir taip tuščia.
Bet kaip seniai aš kikenau autobuse tiesiog šiaip!

Paryčiais, kai laikei mane apkabinęs ir glostei rankas, galvojau - tai tu ar visi tie longailendai?
Tai dėl to paskui  klausiau - ar man jau išeiti.
Pasilikau. Ir norėčiau dar kada užsukti. Ilgam.

Kažkada mano viena mylimiausių frazių buvo Aš ilgiuosi praeities. Ji nebuvo graži.
Dabar, ak, dabar aš visai praeities nesiilgiu.

Rodyk draugams

(take it or leave it)

Aš labai bijau būti sužeidžiama, tačiau to be loved you have to be vulnerable.
Kažkada sėdėjome su tavimi vienas priešais kitą ir pasakojai man apie savo moterį ir savo šunį, ir aš visu kūnu pajutau tą let it go momentą, ir tada pasakiau tau, kad tu žinai, esi mano silpnybė, ir atsakei, kad gera būti kažkieno silpnybe.

Tas momentas, kai nusprendi baigti žaidimus, nes nei viena strategija, nei vienas manevras nesuveikė, kai nusprendi baigti žaidimus ir pasakyti - here I am, yra toks tikras.
Ir jis toks baisus, nes klausantysis nebegali sakyt, kad kažko nesupranta.
You have to be brave to be loved. Or to be left.

Rodyk draugams

(apie tavo rankas)

- Ką reiškia “gražūs dilbiai”?
- Tavo dilbiai gražūs.

Noriu nusipirkti kuprinę saulėtoms dienoms, kai važiuosime prie ežero. Dabar aš prie ežero, ne čia, ne prie šito stalo, ne prie šių monitorių ir šių skambančių telefonų, bet nemoku apie tai parašyti. Nemoku rašyti apie gražius ir saulėtus dalykus.

O mano paukščiai šiandien liūdni, bet ramūs.

Tokios dienos kaip ši buvo sukurtos miegui ir sapnams. Miegu neramiai, nuolatos nubundu. Sapnuoju pinigus. Galvoju apie pinigus. Galvoju apie tavo rankas, užsnūstu.

Kai skaitau senus laiškus, darosi baisu, kaip viską atspėju. Kaip viską parašau. Ak, kodėl aš nemoku rašyti gražiai?
Kam tu rašydavai, kai tau būdavo liūdna? Ar parašysi man?
Ar mylėsiu tave?

Tokios dienos kaip ši buvo sukurtos budėti.

Rodyk draugams

(tavo akių šviesa)

Prieš užmigdama klausausi, kaip kvėpuoju. Galvoju, ar kvėpuočiau taip pat, jei tu būtum šalia? Ar mėginčiau kvėpuoti tyliau? O gal lūpomis prisiglausčiau prie tavo peties? Ar glostytum man nugarą. Ar glostytum man plaukus. Ar galvotum, kad turėčiau juos nukirpti.

Visi tie įsivaizduojami vyrai po vieną naktimis ateina į mano balkoną, aš įsipilu vyno, įsikuičiu į žieminę striukę, sėdim ir kalbamės. Pasakoju jiems, kaip gyvenau, pasakoju, kaip norėčiau gyventi. Galiu kalbėti valandų valandas, kartoti tą pačią frazę iš dainos ar šiaip - iš praeities, sakyti, kaip juos mylėjau ir kaip aš niekados nemylėjau, vėl ir vėl susikurti savo istoriją, tą istoriją, kurią pasakoju pati sau. Sakau jiems ačiū už narcizus, kaip gerai, kad atėjai, kad čia tu, kaip laukiau, kad kas nors ateitų. Įsivaizduojami vyrai nedrąsiai paglosto mano ranką ir aš imu snausti.

Nubudusi imu daryti kvailystes. Kalbėti kvailystes. Paikai rašyti, kad paskambinsiu tau šiandien aštuntą. Paikai galvoti - kad ir kaip gyvenome, kad ir kaip mums viskas neišėjo, kad ir kaip liūdnai turėjau išeiti - -
Vienatvė yra tarsi rūkas, velniškai gražus tekant saulei, bet šaltas. Bet visados.

You don‘t need me no more, niūniuoju prosapniais.
Būk rami mano sielos saloj, sako man įsivaizduojami vyrai ir pridega cigaretę.

Rodyk draugams

(aš susirenku savo pabaisas)

Kaip norėjau, kad vakar ateitum pas mane. Kiek daug būčiau tau papasakojusi. Kaip aš bijau. Kaip seniai aš mylėjau ir kaip seniai kas nors mylėjo mane, ir kaip miegojau su vyrais, kurie nepalikdavo man ilgesio išeidami, ir kaip dabar nežinau, kaip elgtis. Kai padedu galvą tau ant peties,  o tu sustingsti.
Ar ilgiesi kažko?
Kaip aš bijau.

Susitinkame su rankomis kišenėse, smilkstančiomis cigaretėmis ir visais visais vaiduokliais už nugarų. Kaip aš šįkart bijau, kad tavo vaiduokliai gali būti dar didesni nei manieji. Ar todėl dar nepaglostei man plaukų?
Sapnuoju, kad kolega glosto man plaukus, o jo sena sena žmona žiūri į mane pakreipusi galvą tokiomis supratingomis skvarbiomis akimis, kad man pasidaro labai gėda.

Taip, miegoti su vyrais, kurie išeidami nepalieka ilgesio, buvo lengviau. Sunku nenorėti užmigti šalia tavęs. O gal man tik smalsu prisiminti jausmą užmiegant ne vienai.

Aš visuomet išeinu beveik neatsisveikinusi, kažką sumurmu ir įlipu į autobusą, ir galvoju, kad ne taip viskas turėtų būti. Ir noriu, ir nenoriu visko tiesiog paleisti pavėjui, pasidažyti lūpas, išeiti naktį į senamiestį, užmigti šalia kažko.

aš susirenku savo pabaisas, tik ar jas visas palikai -

Rodyk draugams