BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie tai, kiek trunka meilė

Uodas gyvena dieną, rožė - tris. Katinas gyvena trylika metų, meilė trunka trejus metus. Taip jau yra. Iš pradžių metai aistros, tada metai švelnumo ir galų gale - metai nuobodulio.

Aš kelis metus taip bijojau, kad tu nebemylėsi manęs, ir net nepastebėjau, kaip mano meilė tau išblėso. Treti metai, ir aš pavargau laukti tavęs; treti metai, ir man nebeįdomu tavęs laukti. Kartais žiūriu į tave ir galvoju - tu juk nesi tas vyras, kurį taip beprotiškai įsimylėjau! Bet dažniausiai į tave nebežiūriu visai.

Pirmais metais perkami baldai. Antrais metais baldai perstatomi. Trečiais metais baldai pasidalijami.

Ir tiek daug nuoskaudų turiu, ir galvoju, na, dėl ko mes vienas su kitu būnam? Tu turi butą, aš jį išplaunu. Tu turi virtuvę, aš joje gaminu. Bute vaikšto katė, kurią tu pašeri. Nuperku dovanas tavo mamai, tu atiduodi man pinigus. Ir miegam po savo antklodėm, nes taip patogiau.
Tiek tos meilės.

Pirmais metais sakoma: “Jei paliksi mane - nusižudysiu”. Antrais metais sakoma: “Jei paliksi mane - kentėsiu, bet atlaikysiu”. Trečiais metais sakoma: “Jei paliksi mane - iššausiu šampano butelį”.

Jaučiuosi tokia tuščia, nieko nesukūrusi, nieko nepasiekusi. Užsirašau į visas darbines konferencijas ir seminarus, visokias self-help dirbtuves, meditacijas ir mankštas, noriu eiti ir daryti, noriu užpildyti tas tuštumas. Noriu, kad lauktum manęs namuose, kad pasiilgtum, kad tau būtų liūdna.
Bet tau turbūt tik tampa ramiau.

Klaidos ir nuodėmės yra gražiausia, ką galime prisiminti - rašiau anksčiau, ir dabar tik skaitydama senus savo užrašus galiu prisiminti tą svaigų nuodėmės ir klaidos skonį. Jis man visada patiko.
Jaučiausi tokia gyva tais metais, kai po paskaitų važiuodavau susitikti su -
Ak, mano saldūs klaidų metai! Aš jaučiau savo kūną tada, jaučiau savo kraują smilkiniuos. Ir jaučiau — rankas ir žvilgnį, slystantį oda.
Dabar jaučiu tik kaip sklaidosi rožiniai dūmai ir miršta drugeliai, ir atrodo, vėl atėjo laikas dažyti plaukus juodai.

Rodyk draugams

All the dark places

kur tamsu kur baisu ten kur jau pabuvai

Kaip keista, ir kartu jau nebekeista, kad visos paauglystės šyzos, visos juodos mintys, all the dark places inside my head, - jos, kaip ir meilė, niekada nesibaigia. Jos tiesiog atsiveria, tos milžiniškos traukiančios juodosios skylės, kad ir kaip priešintumeis, taikytum sau visokias teorijas, mėgintum nuo savęs pabėgti dienų dienomis rinkdamasi plyteles voniai ir grindlenčių atspalvį.

Jos ateina netikėtai ir ilgam, tik dabar, kitaip nei paauglystėje, nebėra ko laukti.
Tas šlykštus jausmas, kad visąlaik tiesiog melavai sau, kad viskas gerai, kad tu esi gera ir maloni ir patinki žmonėms, o žmonės yra geri ir malonūs ir linki tau gero.
Iš tiesų tai niekas tau nieko nelinki, ir tau nebe septyniolika.

Užmerkiu akis, įsivaizduoju, kad esu migla virš pievos, ir mane nupučia vėjas.
Ramuma.

Rodyk draugams

Let the bridges I burn light me the way

Laikas bėga, ir vis labiau įsitraukiu į mūsų buitį, į mūsų namus, ir kartais man pasidaro baisu, kad pamirštu visus savo vienos kelius, sudeginu tiltus, kaip lapė uodega užšiūruoju visus ankstesnius pėdsakus. Ir nebeturiu kur išeiti.
Noriu vyro, kuris manimi vėl žavėtųsi, - tai nebūtinai turi būti tu. Nes kartais mūsų namuose - tavo namuose - nesijaučiu esanti gera ir graži. Nesijaučiu tokia ir pati sau.
Noriu vyro, kuris manimi vėl žavėtųsi; iš dėžutės traukiu seniai M. man dovanotą apyrankę ir einu su ja į darbą, ir noriu papasakoti, parodyti, išrėkti  tau, kad šita graži apyrankė man dovanota kito vyro.
Ar kada nors bijojai mane prarasti?

R. sakė: o gal tiesiog reikia saugoti save ir nedovanoti neapsisprendusiems vyrams?

Ir man vis kyla mintis, kad kažkada, prieš dvejus metus,  padariau klaidą stengdamasi įrodyti tau, kad aš esu gera moteris. Nes aš ir taip esu gera moteris.
Kažkam aš juk būčiau labai gera ir pakankama moteris be įrodymų?

Nebežinau, kuo tikėti ir kiek galima tikėtis iš šito gyvenimo. Tik labai norėčiau, kad dar kada kas nors apie mane rašytų taip, kaip P. rašė apie kažką.

Rodyk draugams

Ramybė, širdie

Dabar, kai kartais paskaitau mergaitiškus forumus, tos aptarinėjamos meilių problemos man atrodo tokios juokingos!
Ir skaitant vis ateina mintis - buvau jauna durna, bet TOKIA durna, kaip jos, tai nebuvau. Nors iš tiesų - buvau taip, kad net gėda prisiminti :)

Iš tiesų - nieko amžino nėra, ir viskas praeina, ir viskas išblanksta - ir gera, ir bloga. Ir tai yra vienas labiausiai paguodžiančių dalykų.

Dar labai guodžia mintis, kad gyvensi, kad ir kas nutiks, gyvensi, kad ir kas paliks tave, kad ir su kuo pati atsisveikinsi. Gyvensi visur, visuose miestuose, visuose paežerėse, ir visur tau bus gerai.
Bėgant metams supranti, kad pamiršai žmones ir įvykius, pamiršai save ankstesnę - bet taip lengva gyventi be visų metų naštos, be emocijų naštos, be kažkokių paaulystės lūkesčių sau BŪTI kažkuo: rašytoja, kūrėja, i’m so fucking special, i’m so in love. Jau lengva pasakyti sau ir kitiems - aš nesu ta, kuri buvau; aš nebenoriu, kad iš manęs kažko tikėtumėtes.
Toks ramus žinojimas, kad viskas bus gerai, kol turi save.

Merginos, kurios dar tik laukia kažko, kas jas išgelbėtų; kurios dar tik laukia savęs tokios, kokia būsite; kurios kartojate sau vardus, veidus ir vietas - žinokite, kad viskas bus gerai, kad jūs esate daugiau nei prisiminimai ir lūkesčiai, kad jūs esate dabar - čia, ant šitos kėdės, vienui viena stipri ir atsakinga, ir tai yra jūsų laimė.

Rodyk draugams

Apie laukiančias moteris

Noriu parašyti apie laukiančias moteris. Tiesiog todėl, kad visas moters gyvenimas, visas mano gyvenimas yra vienas, amžinas, nesibaigiantis laukimas: kol jis ateis, kol jis išeis, kol jis pasakys žodį, kol jis pasakys ne tą žodį, kol jis nusišypsos, kol ji įpils man taurę vyno; jie keičiasi, metai eina, bet aš laukiu laukiu laukiu ir tik noriu būti jums graži ir įdomi. Na, kaip iš Narkutės dainos - gerai gerai, bet pavargau.

Nes vieną dieną pasijutau lyg šuo, pririštas prie parduotuvės durų, kuris laukia ir laukia grįžtančio žmogaus. Ir šalta. Ir lyja. Ir niekas ble neateina.

Ir kažkaip prisimenu seniai seniai rūkant ant Barbakano išgirstą frazę: “taip, moteris renkasi, bet tik iš tų, kurie renkasi ją”.

Ir kuriam laikui nenoriu nieko laukti, nieko rinktis, nieko paliesti. Ir ko aš noriu? Noriu šeimos, vaikų ir ąžuolo parketo. Dabar.

Nes moters likimas yra raudoni plaukų dažai ir šampanas, pažadu jums.

Rodyk draugams

Kvėpuoti be tavęs

Man liūdna ir liūdna, kai suprantu, kad niekados-niekados-niekados neišsipildys sweet dreams apie kažkokią Gyvenimo Meilės Istoriją, nes gyvenimas yra ilgas ir vienodas - į darbą, pietūs su kolegomis, namo, vakarienė dviese, miegot - ir nieko nevyksta, tik
vėl įsimyliu tave, ir paskui nebemyliu tavęs, ir įsimyliu tave, ir vėl tavęs nebemyliu
ir taip visados - aš jau galiu pasidaryti kalendorių ateinančiam ketvričiui

Ir jau nieko nebebus iki mirties, jau nebebus nieko iki skausmo, kaip kažkada, kaip septyniolikos metų - Dieve, kaip aš šiandien ilgiuosi tų laikų! Kaip ilgiuosi to amžino ilgesio jausmo, to tikėjimo, kad kažkas nutiks ateityje
nes iš tiesų dabar galvoju, kad nieko nenutiks ateityje, nieko, ką taip išjausčiau, kaip tada

Šiandien aš suprantu, kodėl žmonės užmezga romanus, ir aš suprantu M., kuris pirkdavo man gėlių.
Šiandien aš prisimenu, kaip kažkada ėjau namo, atsukusi tau nugarą, ir jaučiau - aš negaliu kvėpuoti be tavęs
aš negalėjau kvėpuoti be tavęs tada!

Dieve mano, kaip pasiilgau to jausmo, kuris jau negrįš negrįš negrįš
Ir kai šeštadienį klausiau Sielos, kai paskui šokau pilnam žmonių rūsy - kaip prieš 10 metų!, - minioje ie6kojau tavo akių tam vienam šokiui  prieš grįžtant namo.

Where are you?
And I’m so sorry.
I cannot sleep, I cannot dream tonight.
I need somebody and always
This sick strange darkness
Comes creeping on so haunting every time
.

Rodyk draugams

Ėjimas žirgu

- Gyvenime esi arba pėška, arba karalius.
- Aš esu ėjimas žirgu.

Tie keisti keisti pokalbiai apie tai, kas lieka po dešimties metų.
O tada? Mes gyvenom eilėraščiais, Vilnium ir calsbergu, mūsų naktiniai sugrįžimai, šokiai iki ryto ir girti skambučiai į niekur. Galbūt kažkur giliai niekas nepasikeitė?

Po tų keistų pokalbių apie tai, kas lieka po dešimties metų, pasijuntu kalta ir nuperku vyrui dovaną. Nes gyvenimas yra čia ir dabar.
Man beprotiškai reikia kur nors išeiti, apsiauti aukščiausius kulniukus, sugarbanoti plaukus, pasiimti tave ir negrįžti iki aušros. Aš alkstu bučiuotis Senamiesčio gatvėse, gerti gint-tonic’us, šokti iki negalėjimo.
Man beprotiškai reikia prisiminti save, sugalvoti save, išrėkti save tau.

Ne gyvybės vanduo tavo gerklę ir smilkinius plovė
Chrestomatinis noras numirti tavęs neišgelbės
Tebestovi šventyklos bet jau pražiūrėtos šventovės
Kur prieš tūkstantį metų nulipo nuo žirgo hidalgas

Kur skaitei kaip mylėjo ir žudė nemylinčius danas
Ties dangum kur jau nyksta grafystės ir auga griuvėsiai
Ar ne tavo dvasia šunimi ten keleiviui vaidenas
Ir kai nieko neliks ar ne tu ten iš ilgesio dvėsi*

- Galų gale lieka karalius ir žirgas.
Tai galų gale, kas liko šitoje partijoje? Žirgas ir karalius, chatinantys feisbuke.


*Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Rodyk draugams

Tell me lies

Sapnuoju ir sapnuoju.
Vieną naktį - kad man krenta dantys, imu vieną dantį po kito, liečiu juos, kliba, jie atsiskiria nuo dantenų ir lieka mano pirštuose. Sapne bėgu pas mamą ir klausiu, ką man daryti, kodėl taip vyksta, gi sapnuoti krentančius dantis reiškia mirtį?
Šiąnakt sapnuoju, kad turiu kūdikį ir niekaip nemoku nulaikyti jo galvytės, ir galvoju sau - gi ne pirmąkart vaiką laikau, čia gi nėra taip sunku, bet ta galvytė vis atsilenkia ir lūžinėja, ir ji tokia mėlyna; vis dar sapnuodama labai bijau, kad neturėsiu pieno, pieno turiu, ir prisimenu visus skaitytus straipsnius, kaip reikia tinkamai maitinti vaiką, ir nieko nebemoku; ir vėl klausiu mamos, nu kodėl man taip nesiseka.

Šiaip viskas labai greitai bėga, aš dirbu ir dirbu ir dabar man tai patinka. Noriu tapetų miegamajame, geltonų su baltom gėlėm ar paukščiais –
Kartais pagalvoju apie tave, bet mūsų paukščiai jau rado namus, jaukius namus, mažytes lesyklėles; tikiuosi, ir savojoje jautiesi jaukiai ir ramiai ir durys, jei rakinamos, vis tiek gali būti atidarytos.

Tai pasakyk man dabar, ar tikrai tau reikėjo laisvės, mielas mano paukšteli?

Nebetikiu, turbūt ir pats jau nebetikėtum tuo, ką man kažkada pasakojai.
Dabar, kai nesimatėme tūkstantį dienų, aš žinau apie tave gerokai daugiau nei tada, kai užmigdavom kartu, ir žinau apie tave gerokai daugiau nei tu pats apie save žinai.
Moterys taip moka, paukšteli. Moterys moka nebetikėt šimto metų senumo pasakom.

Rodyk draugams

Mielas mano gyvenime,

tu taip stengiesi dėl manęs, o aš, pikčiurna, vis suskystu ir būnu viskuo nepatenkinta. Ak!

Mūsų išvykos į užmiesčius vis vyksta taip šaltai ir nejaukiai. Tokie jau mes - naminiai, susikrovę kojas ant staliuko, dalindamiesi arbata - sutariame geriausiai. Visos tos atviros erdvės pripučia vėjo į galvas, imame nesusikalbėti, o aš galvoju, kad va, vieną dieną pabėgsiu ir pradėsiu viską iš naujo ir viską viena, o tada suprantu, kad ką darau iš tiesų - tai užkraunu tau savo svajones, kurių tu visai nenori, ir tada įsižeidžiu, kad neaugini manęs kaip orchidėjos - šiltai, ant palangės, be skersvėjų.

Bet čia gi ne tavo svajonės. Tu juk turi savų.
Kaip man jas prisijaukinti, o ne bijoti jų?

Rodyk draugams

Apie paskutinę cigaretę

Rytoj bus aštunta diena, kai nerūkau.
Rūkiau devynerius ilgus metus. Dešimt metų? Mėtinį slimą Mistralį, tada, kai nebūdavo pinigų, Westą ir kartais Bondą, tada ilgi metai Winston Silver, tada Marlboro White Mint, šioms išnykus -Ice Blue. Aštuoni pakeliai savaitei, neįsivaizdavau savęs be nervingo rūkymo balkone, atokvėpio rūkymo prie biuro, padrąsinančios cigaretės prieš įžengiant į barą, don’t-dream-it’s-over cigaretės prisėdus naktį ant bortelio.
Aš ne tik mečiau rūkyti. Aš išmečiau visus senus konspektus, užrašų knygeles, tekstų sketch’us, meilės laiškus, nemeilės laiškus; viską, išskyrus mažą krūvelę pieštuku pribraukytų lapų.
Atidaviau septynis maišus drabužių, batų, papuošalų. Jie netilpo į mano automobilio bagažinę.
Išsikraustau iš namų, kuriuose gyvenau septynerius ilgus metus, ir nebeturiu tų ilgų juodų plaukų, besiplaikčiusių vėjyje.

Ir vakar
vakar taip norėjau parūkyt. Nes kas aš esu, kas aš likau? O kas, jei?
Kažkurią dieną krūptelėjau pagalvojusi, pirmąkart pagalvojusi, kad viskas čia viskas gali būti visam gyvenimui. Dar niekada man nereikėjo operuoti tokiomis sąvokomis, kurias sunku suprasti. Kas yra visas gyvenimas?
Užklupus tokiems klausimams, mąstau, ką galiu prarasti. Ir visuomet atsakymas tas pats - pasirinkus bet kurį variantą iš visų, prarandi galimybes pasirinkti visus likusius.

Kartais dar pagalvoju apie tave kaip apie vienintelį likusį inkarą mano buvusio gyvenimo, norėčiau pamatyti tave, pakalbėti apie buvusias vasaras, pakalbėti apie vaikus, kuriuos turėsime su savo vyrais ir žmonom, noriu, kad pasakytum man, kad aš užaugau, kad aš gera ir graži moteris dabar,
turbūt  tik tu dar prisimeni mane kaip septyniolikmetę, rašančią eilėraščius ir kliedinčią Vilniumi,
turbūt tu suprastum, kad nebegaliu net paliesti tavo rankos, taip teisingai mes jau gyvenam, ir aš dabar - blondinė, rimta moteris, žinai, vairuoju baltą džipą,
ir kas galėjo pagalvot.
Ar tu galėjai pagalvot?

Dabar jau suprantu, kad visas tas kelias tolyn visuomet bus labiau mano vienos kelionė, nesvarbu, su kuo šalia ar pas ką.
Dabar jau tai suprantu ir tai, kiek nuoskaudų aš turiu, nuoskaudų ir nepasitikėjimo savim ir tavim, ir kaip aš vis bandau atrasti tą kitą, gražų ir aiškų gyvenimą, ir kaip man vis tenka nusileisti ant žemės.
Aš turėjau baltus sparnus, ir dabar, tokia ak rimta moteris, sėdžiu biure ir galvoju, It’s not much I’m asking for.

Ir jau visuomet į žmones, kurie nepažinojo tos septyniolikmetės Vilniumi kliedinčios mergaitės, kuriems neskambinau girta iš Woo, - jie nematė mano sparnų!  - jau visada žiūrėsiu į juos atsargiai.
Aš ilgiuosi praeities. Ji nebuvo graži.

give me sugar, give me something sweet
I spent a lifetime feeling incomplete

Rodyk draugams